- vyvėti
- vyvė́ti, vỹvi (vỹva; N, výva, -ė́ja; Sut), -ė́jo intr.; CI300, CII452, N, [K], LVIV649 1. Vdk, Plik, Trkn aimanuoti, zyzti (ppr. kaulijant): Vyveklis vaikas, kurs vis vỹvi, vis netinkinas, zinza, vyvė́damas vaikščioja J. Tu vyvì, t. y. prorėksmais kalbi J. Skųsčių jų klausyt ir sunkalus jų suprast, ant kurių anys negal nevyvėt SPII183. Snargly, ko dabar vývi, ar neisi šalin?! Šll. Ko čia vývi, ar nori į kuprą gauti?! Tl. Mūso mama y[ra] vyveklė: ana vỹva i vỹva par kiaurą dieną KlvrŽ. Tiek tas didžiasis, tiek tas mažasis kiauras dienas vỹva Slnt. Nevyvė́k, mun jau ir klausyti įkyrėjo Sd. Pristojęs vyvė́jo vyvė́jo, kad jam duočiau obūlių Žgč. 2. Up, Kv dejuoti, verkšlenti: Kad tik vaikas biškį pradės vyvė́t, tujau aniems daktaras kieme – vieną tetura Skd. Tas vaikas vyvė́jo vyvė́jo ir užmigo Ms. Vyvė́ti pradėjo vaikas, maž bevalgė, ir į kuprą ėmė traukti vaiką Plng. \ vyvėti; apvyvėti; išvyvėti; pavyvėti
Dictionary of the Lithuanian Language.